GARGŽDŲ ISTORIJĄ LIUDIJANTYS ŠALTINIAI

Gargždų miestas – viena seniausių istoriniuose šaltiniuose minimų gyvenviečių Lietuvoje. Nuo paminėjimo iki šių laikų praėjo daugiau nei pusaštunto šimto metų. Toks ilgas istorijos laikotarpis leido Gargždams atlikti labai įvairias funkcijas: tai ir pasienio miesto, ir prekybinės gyvenvietės, ir bajoro dvaro, ir parapijos centro, ir žydų štetlo (miestelis, kuriame didelę dalį ar daugumą sudarė žydai) bei dar daugelį kitų. Vienaip ar kitaip visos šios funkcijos atsispindėjo ir buvo užfiksuotos istoriniuose šaltiniuose. Tarp istorinių šaltinių ir istorijos eigos egzistuoja tiesioginis ryšys, nes istoriniai šaltiniai fiksuoja tai, kas buvo, o istorijos eiga diktuoja tai, kas bus istoriniuose šaltiniuose užfiksuota.

                      Nuo XVI a., kai istoriniuose šaltiniuose imamas minėti Gargždų dvaras, Gargždai pakeitė daugelį savininkų, daugelio kurių vardai tikrai žinomi Lietuvos istorija besidomintiems: Gargždus valdė LDK didikų giminės Kęsgailos, Vainos, Radvilos, Sapiegos, Oginskiai, trumpą laiko tarpą dvaras ir aplinkinės žemės priklausė LDK didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Zigmantui Augustui, jo motinai Bonai Sforcai, seseriai Onai Jogailaitei. XVIII a. žlugus LDK, dvaras perėjo į vokiečių kilmės Igelstromų ir Rönne giminių rankas. Beveik kiekvienas dvaro šeimininkų pasikeitimas buvo užfiksuotas dokumentuose, išliko keletas dvaro ir aplinkinių žemių perdavimo privilegijų.

Gargždų miestelyje, galima sakyti, sugyveno kelios bendruomenės: dvaras, Gargždų valsčiaus valstiečiai, Gargždų miestelio mestelėnai, katalikų bažnyčia ir žydai. Šių bendruomenių vidiniai ir tarpusavio santykiai leido atsirasti tokiems dokumentams, kaip 1629 m. miestelio ir valsčiaus nuostatai, kurie sureguliavo miestelėnų, dvarininkų ir valstiečių tarpusavio santykius, teises ir pareigas, 1590 m. valdovės Onos Jogailaitės fundacija Gargždų bažnyčiai, įpareigojusi valsčiaus gyventojus ir dvaro valdytojus remti ir teikti visokeriopą pagalbą bažnyčiai. Kai kurių dvaro savininkų skatinti nereikėjo, tai įrodo išlikę įvairių laikotarpių dokumentai, kuriuose užfiksuotos dvarininkų dovanos bažnyčiai. XVII a. Gargžduose ypač padaugėjo žydų, jie buvo laukiami ir skatinami įvairiomis lengvatomis ir privilegijomis, tokiomis kaip 1639 m. valdovo Vladislovo II Vazos privilegija, suteikusia Gargždų žydams tokias pat teises kaip ir miestelėnams.

Žydus į Gargždus traukė pasienio miestelio statusas, tai leido tiek žydams, tiek miestelėnams išnaudoti palankias prekybai sąlygas, kurias toliau didino 1600 m. ir 1782 m. prekybinės privilegijos. Jomis buvo leista tam tikrą dienų skaičių Gargžduose rengti turgus ir prekymečius, per kuriuos gargždiškiai ir Gargždų valsčiaus gyventojai suvažiuodavo parduoti savų prekių – žemės ūkio produktų, amatininkų dirbinių. Gargždų amatininkų profesijas ir kai kuriais atvejais netgi vardus žinome iš 1672 m. Gargždų miestelio ir valsčiaus inventoriaus, 1765–1795 m. Salantų dvaro, kur Gargždų amatininkai teikė savo paslaugas, pajamų ir išlaidų knygų bei kitų šaltinių.

Didelę ir savitą istorinių šaltinių dalį sudaro Bažnyčios dokumentai. Jų yra gana didelė įvairovė: nuo kunigų laiškų LDK valdovams iki kasdieninių ūkinių sutarčių. Išliko kunigų testamentai, laiškai, raportai, ataskaitos, bažnyčios vizitacijos ir inventorizacijos aktai ir pan. Nemažas bažnytinių dokumentų skaičius nestebina žinant, kad Gargždų parapija yra viena seniausių Telšių vyskupijoje ir tai, kad bažnyčioje sprendžiami ne vien dvasiniai reikalai, tačiau ir ūkiniai, visuomeniniai, administraciniai, kultūriniai klausimai, kurių sprendimai buvo ir yra dokumentuojami.

Be rašytinių istorinių šaltinių, yra išlikę daug kitokios rūšies istorinių šaltinių – fotografijos, žemėlapiai, miesto planai, architektūriniai objektai ir pan. Žinomi istoriniai šaltiniai, kurių dalis bus eksponuojama Gargždų krašto muziejuje, duoda tiktai bendrą Gargždų miesto istorijos vaizdą, daugelis istorinių faktų lieka neaiškūs, o dar daugiau jų nėra žinoma. Karai, dažni gaisrai, kitos negandos sunaikino ar išblaškė su Gargždų istorija susijusius istorinius šaltinius. Norisi tikėti, kad dabar mums žinomi šaltiniai tesudaro mažąją dalį išlikusių istorinių dokumentų, ir tolesnės jų paieškos Lietuvos ir užsienio archyvuose patikslins ir išplės Gargždų miesto istorijos vaizdą.

Egidijus MILTAKIS

Istorikas

Magdeburginė privilegija

Gargždų miestelio ir valsčiaus nuostatai

Zigmanto I Senojo raštas Žemaičių seniūnui Stanislovui Kęsgailai

Gargždų dvaro perdavimo dokumentai

Vladislovo IV Vazos privilegija Gargždų žydams

Prekyba ir amatai

Juridiniai ginčai tarp Gargždų bažnyčios ir dvaro

Bažnytiniai dokumentai

Nuotraukos

Brėžiniai

Gargždų miesto planai