Klaipėdos rajono istorija - Klaipedos-r.lt

Klaipėdos rajono istorija

 Klaipėdos rajonas

Klaipėdos rajonas, vakariniu kraštu atsirėmęs į Kuršmares, yra 133, 6 tūkst. tūkst. ha dydžio. Istoriniu požiūriu tai turtinga teritorija, kurioje prie Didžiosios Lietuvos teritorijos prigludęs etnokultūriškai savitas Klaipėdos kraštas. Vaizdingą kraštovaizdį kuria ne tik jūros pakrantė su Regioninio parko teritorija, kuriame – keli draustiniai, daug gamtos paminklų (Olando Kepurė, senovinės jūros Litorinos kranto liekanos), bet ir nemažai upių, iš kurių didžiausios – Minija, Veiviržas bei ežerai – Kalotės, Kapstato ir Placio.  Klaipėdos rajonas turtingas gamtiniais ištekliais: nafta, mediena, durpėmis, žvyru. Rajone yra 11 seniūnijų, 2011 m. duomenimis, – 49 637 gyventojai.

AB­LIN­GA (Klaipėdos r.) yra 4 km nuo En­drie­ja­vo, prie ke­lio į Ku­lius. Ant Žva­gi­nių pi­lia­kal­nio pa­sta­ty­tas me­džio skulp­tū­rų an­sam­blis, skir­tas na­cių 1941 m. bir­že­lio 23 d. su­šau­dy­tiems 42 Ab­lin­gos ir gre­ti­mo Žva­gi­nių kai­mo gy­ven­to­jams. Ąžuo­lo skulp­tū­rų an­sam­blį 1972 m. va­sa­rąkū­rė tau­to­dai­li­nin­kai, su­va­žia­vę iš vi­sos Lie­tu­vos. Skir­tin­go sti­liaus ir iš­raiš­kos skulp­tū­ras vie­ni­ja ben­dra idė­ja – pro­tes­tas prieš smur­tą, tau­tos nemirtingumas.
Alfonso Šiaulyčio pastangomis 1985 m. at­sta­ty­tas Die­vo Mo­ti­nos lurdas, ku­ria­me vyks­ta re­li­gi­niai kaimo au­kų mi­nė­ji­mai.
Ablinga – senas kaimas, žinomas nuo XVI a. Pastaraisiais metais Ablingos apylinkėse atsirado naujų peizažo detalių – naftos siurbimo bokštų. Čia išžvalgytas lietuviškos naftos telkinys.

AG­LUO­NĖ­NAI – bu­vęs ti­piš­kas Ma­žo­sios Lie­tu­vos kai­mas. Se­no­je so­dy­bo­je įreng­ta et­no­gra­fi­nė ekspo­zi­ci­ja, ku­rio­je su­rink­ti se­nie­ji lie­tu­vi­nin­kų kraš­to – Ma­žo­sios Lie­tu­vos – bui­ties įran­kiai. Ma­žo­sios Lie­tu­vos ter­mi­nas pir­mą kar­tą pa­varto­tas 1526 m. Si­mo­no Grunau „Prū­si­jos is­to­ri­jo­je“. Tai va­di­na­mų­jų lietu­vi­nin­kų gy­ven­tos te­ri­to­ri­jos – tuo­me­tės Klai­pė­dos, Ši­lu­tės, Til­žės, Gum­bi­nės, Pilkalnio, Ra­gai­nės, Įsruties, Stalupėnų, Geldupės, Lab­gu­vos ap­skri­tys. Tai kry­žiuo­čių XIII a. už­ka­riau­tos te­ri­to­ri­jos, iki XX a. pr. val­dy­tos vo­kie­čių. Gy­ven­da­mi ne­pa­lan­kio­je tau­ti­nė­je ap­lin­ko­je (il­gus am­žius buvo vo­kie­ti­na­mi), lietuvi­nin­kai iš­lai­kė sa­vo kal­bą, pa­pro­čius, pri­si­dė­jo prie lie­tu­viš­kos raš­ti­jos puo­se­lė­ji­mo. 1547 m. Karaliau­čiu­je Mar­ty­nas Maž­vy­das, vė­liau ku­ni­ga­vęs Ra­gai­nė­je, iš­lei­do pir­mą­ją lie­tu­viš­ką kny­gą „Katekizmą“. Kai XIX a. ca­ri­nės Ru­si­jos val­do­mo­je Lie­tu­vo­je už­draus­ta lie­tu­viš­ka spau­da, lie­tu­viš­kos knygos, laik­raš­čiai bu­vo spaus­di­na­mi lie­tu­vi­nin­kų kraš­te ir slap­ta ga­be­na­mi į di­dži­ą­ją Lie­tu­vą. Tad šis kraštas yra daug nu­si­pel­nęs mū­sų kul­tū­rai.
Agluonėnai – la­bai se­nas kai­mas. Pir­mą kar­tą Agluonėnai pa­mi­nė­ti 1540 m. Klai­pė­dos vals­čiaus gyvento­jų mo­kes­čių kny­go­je. 1736 m. įsteig­ta mo­kyk­la. Nuo XIX a. vi­du­rio – vals­čiaus cen­tras. Jau tuo me­tu čia vei­kė ga­ro ir vė­jo ma­lū­nai, lent­pjūvė. Apie 1864 m. ati­da­ry­ta paš­to agen­tū­ra, 1882 m. – te­leg­ra­fas, po 20 me­tų įreng­tas te­le­fo­nas.
Ne­to­lie­se – Agluonėnų karčema, Če­pų kai­mo tu­riz­mo so­dy­ba. Tai šiam kraš­tui bū­din­gas fachverko sti­liaus sta­ti­nys (kar­ka­si­nė kon­struk­ci­ja). Čia ga­li­ma ir pa­si­vai­šin­ti, ir kai­miško­je pir­ty­je išsi­va­no­ti, ir apsinak­vo­ti. Prie so­dy­bos yra buv. vė­jo ma­lū­no da­lių eks­po­zi­ci­ja. Ma­lū­ną nu­ma­to­ma at­sta­ty­ti.
Mo­no­to­niš­ką pa­jū­rio ly­gu­mos pei­za­žą pa­į­vai­ri­na kai­mo pa­kraš­čiu te­kan­ti Agluonos upe­lė (Mi­ni­jos intakas). Prie jos pa­so­din­tas Lie­tu­vi­nin­kų ąžuo­ly­nas, ant su­pil­to kal­ne­lio pa­sta­ty­tas Gediminaičių stul­pų pa­min­klas–au­ku­ras (skulpt. J. Mic­ke­vi­čius), skir­tas gy­ven­vie­tės 450-me­čiui ir 1990 m. at­kur­tai Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bei. 
Vie­na iš hi­po­te­zių tei­gia, kad prie Agluonėnų, Kantvainių kaime, – kla­si­ki­nės vo­kie­čių fi­lo­so­fi­jos pradininko Imanuelio Kanto (1724–1804) šak­nys. Kantvainiuose gy­ve­nęs Ri­char­das Kan­tas, fi­lo­so­fo pro­se­nis, ku­rio tė­vai bu­vo at­si­kė­lę iš Kur­šo. Ri­char­das ne­mo­kė­jo vo­kiš­kai. I. Kan­to se­ne­lis bu­vo bal­nius Klai­pė­do­je, o fi­lo­so­fo tė­vas tuo ama­tu ver­tė­si Ka­ra­liau­čiu­je, kur gi­mė bū­si­ma­sis fi­lo­so­fas.

BAL­SĖ­NAI – ne­di­de­lė gy­ven­vie­tė Veiviržėnų pa­šo­nė­je. Iš čia ki­lęs Lie­tu­vos 1918 m. Nepriklausomy­bės ak­to sig­na­ta­ras Jur­gis Šau­lys (1879–1948). Jo gim­to­sios so­dy­bos vie­to­je pa­sta­ty­tas sto­gas­tul­pis (medžio skulp­t. Vy­tau­tas Sa­vic­kis). Jur­gis Šau­lys spau­dos drau­di­mo me­tais pla­ti­no lie­tu­viš­ką spau­dą, re­da­ga­vo „Var­pą“, „Ūki­nin­ką“, „Lie­tu­vos ži­nias“. 1912 m. bai­gė Ber­no uni­ver­si­te­tą ir įgi­jo filosofi­jos dak­ta­ro laips­nį. Bu­vo Lie­tu­vos Ta­ry­bos ge­ne­ra­li­nis sek­re­to­rius. Ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos lai­kais dir­bo di­plo­ma­ti­nį dar­bą Vo­kie­ti­jo­je, Švei­ca­ri­jo­je, Ita­li­jo­je, Va­ti­ka­ne, Len­ki­jo­je. Nuo 1939 m. gy­ve­no Šveica­ri­jo­je, pa­lai­do­tas Lugane. Bu­vo vie­nas iš Lie­tu­vos de­mok­ra­tų par­ti­jos kū­rė­jų.
Balsėnai – Lie­tu­vos 1990 m. Ne­pri­klau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ro prof. dr. Ka­zi­mie­ro An­ta­na­vi­čiaus (1937–1998) gim­ti­nė. So­dy­bos vie­ta pa­žy­mė­ta kry­žiu­mi.

DA­RIUS. Kai­mas taip pa­va­din­tas 1934 m. Anks­tesnis pavadinimas – Rubiškės. La­kū­no Ste­po­no Dariaus (1896–1933) gim­ti­nė. 1907 m. jis su šei­ma iš­vy­ko į JAV. Ten bai­gė tech­ni­kos mo­kyk­lą, lan­kė kole­džą. 1917 m. su­trum­pi­no tė­vo Ju­ce­vi­čiaus-Darašiaus pa­var­dę, kaip dau­ge­lis lie­tu­vių, at­si­dū­rę už Atlanto, ir ta­po Da­riu­mi. Tar­na­vo JAV ka­riuo­me­nė­je, da­ly­va­vo mū­šiuo­se Pran­cū­zi­jo­je. 1920 m. grį­žo į Lie­tu­vą, bai­gė Ka­ro mo­kyk­lą ir pra­dė­jo skrai­dy­ti. Nuo 1927 m. – avia­ci­jos ka­pi­to­nas. S. Da­rius – vie­nas iš spor­to są­jū­džio or­ga­ni­za­to­rių Lie­tu­vo­je. Va­do­va­vo Lie­tu­vos fi­zi­nio la­vi­ni­mo są­jun­gai, or­ga­ni­za­vo pirmąsias fut­bo­lo, krep­ši­nio, beis­bo­lo ko­man­das. 1927 m. vėl iš­vy­ko į JAV, puo­se­lė­da­mas su­ma­ny­mą lėktu­vu per­skris­ti At­lan­tą. Dirb­da­mas ci­vi­li­nė­je avia­ci­jo­je, rin­ko lė­šas lėk­tu­vui. Ra­do ben­dra­min­tį Stasį Girė­ną ir abu, pa­de­da­mi tau­tie­čių, nu­si­pir­ko lėk­tu­vą skry­džiui iš Niu­jor­ko į Kau­ną. 1933 m. lie­pos 15-osios ry­tą S. Da­rius ir S. Gi­rė­nas sa­vą­ja „Li­tu­a­ni­ca“ iš­skri­do iš Niu­jor­ko. Mi­nios žmo­nių jų lau­kė Kau­no oro uos­te, bet ne­su­lau­kė. La­kū­nai sėk­min­gai per­skri­doAt­lan­tą. Tuo lai­ku tai bu­vo žyg­dar­bis. Ta­čiau „Litua­ni­ca“ dėl iki šiol ne­aiš­kių prie­žas­čių lie­pos 17 d. 0 val. 36 min. nu­kri­to tuo­me­tės Vo­kie­ti­jos teritorijoje. Ga­lė­jo tai įvyk­tidėl aud­ros, su­ge­dus mo­to­rui, ga­lė­jo lėk­tu­vą pa­šau­ti na­cių ze­ni­ti­nė ar­ti­le­ri­ja.
Gim­ta­sis S. Da­riaus  na­mas iki mū­sų die­nų ne­iš­li­ko. Jis at­sta­ty­tas. Drą­saus la­kū­no gar­bei su­pil­tas Šlovės kal­ne­lis. Pa­sta­ty­tas ąžuo­lo kop­lyt­stul­pis (tautod. Vy­tau­tas Sa­vic­kis). Šlo­vės kal­ne­lis su­pil­tas dar so­viet­me­čiu, 1969 m., slap­ta, per vie­ną naktį, kaip ko­kio­je pa­sa­ko­je. Bet ta pa­sa­ka grės­min­ga. Tais lai­kais mi­nė­ti ir di­džiuo­tis S. Da­riu­mi ir S. Gi­rė­nu bu­vo drau­džia­ma… Šlo­vės kal­ne­lį žmo­nės su­py­lė pri­si­den­gę Per­ga­lės die­nos tal­ka. Paskui ne vie­ną tal­ki­nin­ką ap­klau­sė KGB… At­gi­mi­mo pra­džio­je į mū­sų drąsiųjų lakū­nų trans­at­lan­ti­nio skry­džio mi­nė­ji­mus su­si­rink­da­vo tūks­tan­čiai žmo­nių. Da­bar to­kios pa­trio­ti­nės bangos at­slū­go. Bet kas­met mu­zie­jų S. Da­riaus gim­ti­nė­je ap­lan­ko maždaug 2 tūkst. žmo­nių. 2006 m. šalia sodybos įrengta lėktuvo „Lituanica“ kompaso paminklinė 7 m skersmens plokštė iš granito ir lauko akmens. 

DO­VI­LAI – mies­te­lis de­ši­nia­ja­me Mi­ni­jos kran­te. Vie­to­var­dis kil­di­na­mas nuo as­men­var­džio Do­vi­las, – šei­mos, ku­ri gal pir­mo­ji čia įsi­kū­rė. Do­vi­lų pi­lis mi­ni­ma 1304 ir 1313 m. Ak­me­ni­nė, smai­liu bokš­tu evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų baž­ny­čia pa­sta­ty­ta 1860 m.
Už 2 km į piet­va­ka­rius nuo mies­te­lio, ta­me pat de­ši­nia­ja­me Mi­ni­jos kran­te, yra pi­lia­kal­nis, Pilutės kal­nu ar Muškalniu va­di­na­mas. Pa­sa­ko­ja­mos krau­pios is­to­ri­jos apie tos vie­tos vai­duok­lius – tris ku­ni­gaikš­ty­tes ir žir­gą be gal­vos...

 

DRE­VER­NA nu­si­drie­ku­si pa­lei Kur­šių ma­rias. Ties kai­mu į ma­rias įsi­lie­ja upe­lė Dre­ver­na. Tai ka­dai­se į ma­rias te­kė­ju­sios Mi­ni­jos del­tos at­ša­ka. Šiau­rės ry­tų pa­kraš­čiu ei­na Klai­pė­dos ka­na­las. Jis iš­kas­tas 1863–1873 m., kad lai­vai iš Ne­mu­no ga­lė­tų pa­siek­tiKlai­pė­dą ne­įplauk­da­mi į Kur­šių ma­rias, ku­rio­se daž­nai siau­čian­čios aud­ros bu­vo pa­vo­jin­gos anų lai­kų upių lai­vams. Kol Klai­pė­dos kraš­tas pri­klau­sė

 Vo­kie­ti­jai, ka­na­las bu­vo va­di­na­mas Ka­ra­liaus Vil­hel­mo var­du. Jo il­gis – 24 km, plo­tis – apie 30 m. Ka­na­las jun­gia Mini­jos upę su Kur­šių ma­rio­mis, į ku­rias „įplau­kia“ jau Klai­pė­do­je. Ka­na­lą kas­tu­vais iš­ka­sė pran­cū­zai ka­ro be­lais­viai. Daug jų žu­vo. Ka­na­lo žio­ty­se, Klai­pė­do­je, ties ke­liu į tarp­tau­ti­nę per­kė­lą, jiems pa­sta­ty­tas pamin­klas.
Dre­ver­na – žve­jų gy­ven­vie­tė, ži­no­ma jau XIII a. Ji XVII–XVIII a. gar­sė­jo di­de­liais žu­vų tur­gu­mis. Pirmo­ji mo­kyk­la įsteig­ta 1798 m.
2010 m. rekonstruotoje Jono Gižo etnografinėje sodyboje įkurti Gargždų krašto muziejus ir Turizmo informacijos centro filialai.
2014 m. Drevernoje pastatytas senovinis kuršių laivas „Dreverna“, kuriuo rengiamos edukacinės išvykos, ekspedicijos ir pramoginiai pasiplaukiojimai.  

2015 m. Drevernoje prie pat marių pastatytas apžvalgos bokštas.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

EN­DRIE­JA­VAS – mies­te­lis prie se­no­jo Že­mai­čių plen­to, ša­lia Kapstato eže­ro. Že­mai­čių plen­tas čia ker­ta kal­vų ruo­žą – En­drie­ja­vo kal­va­gūb­rį, ku­ris ski­ria Pa­jū­rio že­mu­mą nuo Rie­ta­vo ly­gu­mos. Tas kalvagūb­ris – pir­mo­ji aukš­tes­nė kliū­tis nuo jū­ros slen­kan­čioms oro ma­sėms. Daž­nai tai bū­na gam­ti­nė ri­ba tarp pa­jū­rio ir že­my­ni­nio kli­ma­to: kri­tu­lių, snie­go dan­gos su­si­da­ry­mo. Nors ne­to­li jū­ra, En­drie­ja­vas jau aukš­tai – 140 m virš jū­ros ly­gio.
Gy­ven­vie­tė mi­ni­ma nuo XVIII a. pa­bai­gos. Ma­no­ma, kad vie­to­var­dis ki­lo nuo pir­mo­sios baž­ny­čios (1780 m.) sta­ty­to­jo An­drie­jaus Ra­dze­vi­čiaus var­do. Po Ra­dze­vi­čių En­drie­ja­vą val­dė Jur­gis Tendzegolskis, Rie­ta­vo Ogins­kiai.
Šv. apaš­ta­lo An­drie­jaus baž­ny­čia me­di­nė, pa­sta­ty­ta 1943 m. vie­toj anks­tes­nės, ku­ri su­de­gė pir­mą­ją ka­ro die­ną (1941 m. birželio 22 d.).

 

JUD­RĖ­NAI yra to pa­ties pa­va­di­ni­mo miš­kų ma­sy­vo pa­kraš­ty­je. Pro mies­te­lį te­ka upe­lė Jud­rė.
1780 m. sta­ty­ta me­di­nė Šv. An­ta­no Pa­du­vie­čio baž­ny­čia. Vi­du­je – ba­ro­ki­niai XIX a. al­to­riai, XVIII a. pa­veiks­lai. Jos sta­ty­bą fun­da­vo Liud­vi­kas Semaška.
Ka­pi­nai­tė­se pa­lai­do­ta la­kū­no, vie­no iš At­lan­to nu­ga­lė­to­jų S. Da­riaus mo­ti­na. Ne­to­lie­se Darius (žr.) – gim­ta­sis la­kū­no so­džius.

 

JUR­GIAI – ne­di­de­lis kai­me­lis ne­to­li Do­vi­lų mies­te­lio ta­po tu­ris­tų trau­kos cen­tru, kai čia ap­si­gy­ve­no ir įsi­ren­gė so­dy­bą vie­nas gar­siau­sių pa­jū­rio tau­to­dai­li­nin­kų Vy­tau­tas Ma­jo­ras (1930–2006). So­dy­bo­je pamaty­si­te daug įvai­rių skulp­tū­rų: le­gen­di­nį ge­le­ži­nį vil­ką, kar­žy­gius, sau­gan­čius var­tus. So­dy­ba – tik da­lis V. Ma­jo­ro kū­ry­bi­nės veik­los. Jo dar­bų ga­li­ma pa­ma­ty­ti dau­ge­ly­je pa­jū­rio vie­tų.

 

KARKLĖ etnografinis kaimas Pajūrio regioniniame parke prie Baltijos jūros. Yra etnokultūrinis parkas, informacinė ekspozicija apie gintaro istoriją, vaikų poilsiavietė, paplūdimiai, išlikusios senos sodybos, kuršių kapinės, kuriose palaidotas ir  poetas avangardistas Salys Šemerys (tikr. Saliamonas Šmerauskas, 1898–1981). Kaimo pietvakariuose yra unikali molinga jūros pakrantės atodanga, garsusis Olando Kepurės skardis (24 m virš jūros). 
Karklė minima nuo 1253 metų. XV a. siekiant užtikrinti pajūrio kelio, einančio iš Karaliaučiaus pro Klaipėdą link Rygos, normalų veikimą ir apsaugą, pakelėje buvo pradėtos kurti karčemos, neretai tapdavusios prekybos centrais. XVI a. minima Karklės karčema, Karklė buvo viena didžiausių gyvenviečių krašte.
XIX a. viduryje prijungus atskirus vienkiemius ir žemės sklypus susiformavo Karklininkų kaimas, kuris prasidėjo nuo Girulių ir Olando kepurės ir tęsėsi iki Nemirsetos (iš viso apie 9 km). Tai buvo pats ilgiausias kaimas Klaipėdos krašte. Sodybos buvo išsidėstę išilgai jūros kranto, kad kiekvienas kiemas turėtų atskirą priėjimą prie jūros.
Nuo 1778 m. kaime veikė pradinė mokykla, XX a. pradžioje Karklėje jau buvo 3 pradinės mokyklos, 2 karčemos-viešbučiai, 1910 m. pastatyta Karklininkų evangelikų liuteronų bažnyčia. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje kaimo viduryje pastatyta gelbėjimo stotis. Karklei suteiktas kurorto statusas. 1926 m. kaimas užėmė 1296 ha.
1954 m. kaimo dalis į šiaurę nuo Rikinės upelio atiteko kariškiams, įsteigtas sovietų armijos poligonas. Senosios sodybos buvo sunaikintos, Karklės bažnyčia suniokota, gyventojai iškeldinti.

KI­SI­NIAI. Is­to­ri­jos smal­suo­liui reikš­min­giau­sios se­no­sios XIX–XX a. et­no­gra­fi­nės Kisinių ka­pi­nai­tės prie ke­lio į Do­vi­lus. Kup­lių me­džių pa­unks­nė­je – du di­de­li ge­le­ži­niai kry­žiai. Vie­nas iš jų, ar­čiau įė­ji­mo, žy­mi mū­sų pe­ri­odi­nės spau­dos pra­di­nin­ko Jo­ha­no Fer­di­nan­do Kelkio (Kelch, 1801–1887) ka­pą (kai ku­rie šal­ti­niai nu­ro­do ki­tą šio iš­ki­laus lie­tu­vi­nin­ko var­dą – Frid­ri­chas ir kitą mir­ties da­tą – 1877). Ki­lęs iš vo­kie­čių, su tė­vais, že­mės ūkio dar­bi­nin­kais, gy­ve­no įvai­rio­se Ma­žo­sios Lie­tu­vos vie­to­se, il­gai­niui sulietuvė­jo, o vals­tie­čiai su­lie­tu­vi­no šei­mos pa­var­dę. J. F. Kelkis, bai­gęs mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­ją, 1820 m. paskir­tas į Įsę (dab. Pričalai, Ka­li­ning­ra­do sritis). Jau­nas mo­ky­to­jas mo­kė raš­to vai­kus. Su­ma­nė leis­ti laikraš­tį lie­tu­viams. Jis pa­si­ro­dė 1832 m. ir, mū­sų su­pra­ti­mu, bu­vo pa­na­šesnis į ne­di­de­lio for­ma­to neiliustruo­tą žur­na­liu­ką ne­gu į laik­raš­tį. Va­di­no­si „Nu­si­da­vi­mai apie evan­ge­li­jos pra­pla­ti­ni­mą tarp žy­dų ir pagonų“. Tai vienas pirmųjų iš žinomų pe­ri­odi­nių lei­di­nių lie­tu­vių kal­ba. Pa­gal lei­dė­jų – Ka­ra­liau­čiaus mi­sio­nie­rių va­do­vy­bės – pro­gra­mą „Nu­si­da­vi­mai“ tu­rė­jo nu­švies­ti mi­sio­nie­rių veik­lą to­li­muo­se kraš­tuo­se. Tačiau re­dak­to­rius ne­ven­gė ir vie­tos ak­tu­a­li­jų – ra­šė apie lie­tu­vių kal­bos per­se­kio­ji­mą Ry­tų Prū­si­jo­je, valdi­nin­kų biurokratėjimą, apie tai, kad į lie­tu­viš­kus kai­mus ski­ria­mi ku­ni­gai, ne­mo­kan­tys lie­tu­vių kal­bos. Laik­raš­tis bu­vo spaus­di­na­mas ne­di­de­liu (2000 egz.) ti­ra­žu. J. F. Kelkis ne­me­tė „Nu­si­da­vi­mų“ redaktorystės ir 1851 m. per­si­kė­lęs gy­ven­ti Kre­tin­ga­lėn (dab. Klai­pė­dos r.). Ta­da „Nu­si­da­vi­muo­se“ jis iš­spaus­di­no pirmuo­sius lie­tu­vių žur­na­lis­ti­kos is­to­ri­jo­je re­por­ta­žus – apie sa­vo ke­lio­nę į Ber­ly­ną, Klai­pė­dos gais­rą 1854 m.Dėl li­gos 1867 m. J. F. Kelkis iš­ėjo į pen­si­ją ir ap­si­gy­ve­no Kisiniuose, sa­vo duk­ters na­muo­se. Šio­je žemė­je ra­do ir pas­ku­ti­nio po­il­sio vie­tą.
Ša­lia mū­sų žur­na­lis­ti­kos pra­di­nin­ko ka­po yra ir vie­no iš 1831 m. su­ki­li­mo va­do­vų – An­ta­no Gel­gau­do (1792–1831) amžinojo po­il­sio vie­ta. Jis va­do­va­vo ka­riuo­me­nei, ku­ri iš Len­ki­jos bu­vo at­vy­ku­si pa­dė­ti Lietu­vos su­ki­lė­liams. Pra­lai­mė­jęs kau­ty­nesdėl Vil­niaus, A. Gel­gau­das su sa­vo ka­riais trau­kė­si per Žemaitiją Prū­si­jos link, nes ke­lią at­gal į Len­ki­ją at­kir­to ca­ri­nė ka­riuo­me­nė. Ban­dė pul­ti Šiau­lius, bet nesėkmin­gai. Draus­mė ka­riuo­me­nė­je pa­šli­jo, ka­rei­viai, ne­pa­ten­kin­ti va­dais, bruz­dė­jo. Ne­ma­ty­da­mas galimy­bių to­liau ko­vo­ti, A. Gel­gau­das nu­spren­dė per­ei­ti į Prū­si­ją. Su­sto­jo prie pat sie­nos, Šnaukštų kai­me (da­bar Do­vi­lų apyl.). Lie­pos 13 d. dau­gu­ma su­ki­lė­lių da­li­nių su­si­tel­kė prie sie­nos. Ap­sup­tas priekaištaujančių ka­ri­nin­kų, ku­rie bu­vo pa­si­ry­žę to­liau grum­tis su ca­ro ka­riuo­me­ne, A. Gel­gau­das sto­vė­jo rai­tas jau Prū­si­jos pu­sė­je. Tuo me­tu nuo ki­to bū­rio at­si­sky­rė ka­pi­to­nas S. Skuls­kis, per­jo­jo sie­ną ir, šūk­te­lė­jęs: „Tai tau, iš­da­vi­ke!“, A. Gel­gau­dą nu­šo­vė. Taip žu­vo vie­nas 1831 m. su­ki­li­mo va­dų. Nak­tį va­do šalininkai slap­ta pa­lai­do­jo A. Gel­gau­dą Kisinių ka­pi­nai­tė­se. Tik daug vė­liau ant ka­po pa­sta­ty­tas pa­min­klas.

KLIOŠIAI – kai­mas prie Mic­kų–Lūž­ga­lių ke­lio. Gam­tos pa­min­klas – kai­mo par­kas. Ja­me pa­lai­do­tas Ma­žo­sios Lie­tu­vos lei­dė­jas ir spaus­tu­vi­nin­kas Jo­ha­nas Fryd­ri­chas Fran­cas Šrėderis (Schröder) (1829–1906). Bai­gęs Ka­ra­liau­čiaus uni­ver­si­te­tą bu­vo evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų ku­ni­gas Prie­ku­lė­je, įkū­rė spaustu­vę, iš­lei­do apie 50 lie­tu­viš­kų kny­gų. 1882–1885 – Prū­si­jos land­ta­go de­pu­ta­tas. Vei­kiau­siai Kliošiuose tu­rė­jo dva­re­lį, iš ku­rio li­ko tik par­kas. Nuo kai­mo į va­ka­rus, iki pat Kur­šių ma­rių, tę­sia­si Kliošių miš­kas.

KRE­TIN­GA­LĖ (Klaipėdos r.) – mies­te­lis prie Klai­pė­dos–Kre­tin­gos ge­le­žin­ke­lio, Da­nės upės.
Res­tau­ruo­ta evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų baž­ny­čia. Ji sta­ty­ta 1792 m., re­mon­tuo­ta 1875 m. ir jau mū­sų lai­kais. Įdo­mi baž­ny­čios ar­chi­tek­tū­ra: į bal­tą tin­kuo­tų ply­tų fa­sa­dą tar­si įmū­ry­tas rau­do­nų ply­tų ke­tur­kam­pis bokš­tas su aš­tuo­nia­kam­pe vir­šū­ne. Fa­sa­do vir­šu­ti­niuo­se kam­puo­se – ma­ži bokš­te­liai, pinakliais va­di­na­mi. Baž­ny­čio­je ku­ni­ga­vo daug švie­suo­lių, ku­rie kė­lė bal­są prieš lie­tu­vių vo­kie­ti­ni­mą, rū­pi­no­si lie­tu­viš­kų raš­tų spaus­di­ni­mu. Ma­no­ma, kad 1850–1869 m. Kre­tin­ga­lė­je gy­ve­no ku­ni­gas Jo­ha­nas Fer­di­nan­das Kel­kis, pir­mo­jo lie­tu­viš­ko laik­raš­čio lei­dė­jas (žr. Kisiniai).

 

 

 PLI­KIAI – mies­te­lis prie Eke­tės upe­lio, Da­nės in­ta­ko, ži­no­mas nuo XVIII a. pra­džios.
1891 m. pa­sta­ty­ta evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų baž­ny­čia – Prū­si­jos go­ti­kos in­ter­pre­ta­ci­ja. Jos pa­grin­di­nio fasa­do kam­pe – kvad­ra­ti­nis bokš­tas su aukš­ta smai­le.
1932 m. ka­ta­li­kų Šv. Šei­mos – Jė­zaus, Ma­ri­jos ir Juo­za­po – baž­ny­čia, me­di­nė.

 

 

PRIE­KU­LĖ (Klaipėdos r.). Pro ša­lį ty­liai srū­va Mi­ni­jos van­de­nys. Mies­tu­kui bū­din­ga Pa­ma­rio kraš­to ar­chi­tek­tū­ra su įdo­miai iš­si­ran­giu­sia cen­tri­ne gat­ve. Prie­ku­lė mi­ni­ma nuo 1540 m. Čia gy­ve­nu­sio dva­ri­nin­ko, Paminijos seniū­no Lu­ko Priekulio var­du ir pa­va­din­tas kai­mas. 1587 m. Prie­ku­lė­je įkur­ta evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų bažny­čia, pa­ti se­niau­sia Klai­pė­dos kraš­te. J. F. Šrėderio spaus­tu­vė­je, ku­ri čia įsteig­ta 1866 m., bu­vo spausdi­na­mi lie­tu­viš­ki laik­raš­čiai ir kny­gos.
Mies­to 450-me­čio pro­ga priekuliškiai po­ka­rio me­tais nugriautos evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų baž­ny­čios vieto­je pa­sta­tė bal­to be­to­no pa­min­klą (skulpt. priekuliškis Jonas Meškelevičius).
Iš šio kraš­to, Va­na­gų kai­mo (žr.), ki­lu­si ra­šy­to­ja Ie­va Si­mo­nai­ty­tė (1897–1978) do­mė­jo­si gim­ti­nės isto­ri­ja. Taip ji aiš­ki­no Prie­ku­lės pa­va­di­ni­mą: „Priekulis bu­vo pir­mas gy­ven­to­jas ant Mi­ni­jos kran­to, gal net da­bar­ti­nia­me Prie­ku­lės Vin­gio par­ke. Spė­ju taidėl to, kad esu ma­čiu­si ten se­nų griu­vė­sių. Kur Priekulis din­go, grei­čiau­siai tai bu­vo dvar­po­nis, taip pat nie­kur ne­ran­du. Bet iš jo iš­ėjo kai­mas Prie­ku­lė“. Mė­go rašyto­ja Prie­ku­lę. Nuo 1960 m. čia va­sa­ro­da­vo. Jos na­me­lis (Vin­gio g. 11) pri­glu­dęs prie Mi­ni­jos upės ir Vin­gio par­ko. Ra­šy­to­ja iš­gar­sė­jo jau pir­muo­ju sa­vo ro­ma­nu „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935 m.), kuriame vaizdavo Klai­pė­dos kraš­to žmo­nių gy­ve­ni­mą. Ja­me daug aliu­zi­jų į pa­čios ra­šy­to­jos gi­mi­nę, į to kraš­to is­to­ri­ją ir le­gen­das. Ro­ma­ne vaiz­duo­ja­mas žiau­rus Prie­ku­lės dva­ro val­dy­to­jas Puserna, daug baudžiau­nin­kų ant ąžuo­lų pa­ko­ręs. Puserna (1729–1790) tik­rai bu­vo Prie­ku­lės dva­ro val­dy­to­jas, pa­lai­do­tas prie ke­lio į Dre­ver­ną. Prieš ke­le­rius me­tus dar ma­tė­si ant­ka­pis. Pa­ieš­ko­ki­te… Anot ra­šy­to­jos, il­gai že­mė ne­no­rė­jo jo pri­im­ti, nes sie­lą bu­vo vel­niui par­da­vęs.
1997 m. cen­tri­nė­je mies­te­lio aikš­tė­je pa­sta­ty­tas pa­min­klas Ie­vai Si­mo­nai­ty­tei (skulpt. Da­lia Matulaitė).
Šv. An­ta­no Pa­du­vie­čio ka­ta­li­kų baž­ny­čia pa­sta­ty­ta 1938 m., tin­kuo­to mū­ro, vienabokštė.
Prie­ku­lė gar­sė­ja žir­gi­niu spor­tu, hi­pod­ro­mu. To­dėl ir her­be, ku­ris pa­tvir­tin­tas tik 2002 m. (is­to­ri­nio ne­tu­rė­jo), pa­vaiz­duo­tas jo­ji­kas ant žir­go. Her­bo apa­čio­je – la­ši­ša, upi­nių žu­vų ka­ra­lie­nė, iš Bal­ti­jos jū­ros keliau­jan­ti nerš­ti į vie­ną nerš­ta­vie­čių – Mi­ni­jos upę, te­kan­čią pro mies­te­lį.
Gam­tos pa­min­klas – mies­to par­kas.




2006 metais įkurtas Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus, skirtas įamžinti lietuvių tautos laisvės kovoms. Muziejus įsikūręs buvusios vokiečių žandarmerijos pastate. Pagrindinio pastato pirmame aukšte 1946–1953 metais buvo stribų būstinė.

 

 

 

2013 m. rekonstruota Priekulės turgaus aikštė, o 2015 m. – tiltas per Miniją.





SKO­MAN­TAI (Klaipėdos r.). Į va­ka­rus nuo kai­mo, Veiviržo upės de­ši­nia­ja­me kran­te, prie ke­lio į Švėkš­ną, stūk­so vie­nas įspū­din­giau­sių pa­jū­rio pi­lia­kal­nių. Tai di­de­lė, veš­liais me­džiais ap­au­gu­si kal­va. O ant jos sto­vi „Žemai­tis“, pa­si­rė­męs kuo­ka, ir bu­di – sau­go sa­vo že­mę nuo prie­šų. Tai tau­to­dai­li­nin­ko Vy­tau­to Ma­jo­ro me­džio skulp­tū­ra (1969 m.). 
1923 metų sausio 10–19 dienų sukilimo atminimui, kai sukilę mažlietuviai, padedami Didžiosios Lietuvos brolių, atkovojo daug amžių atplėštą Mažąją Lietuvą ir prijungė ją prie Didžiosios Lietuvos, pastatytas paminklas „Už laisvę žuvusiems“.


Sko­man­tų pi­lia­kal­nis įreng­tas pir­mai­siais am­žiais po Kris­taus ir nau­do­tas iki pat XIII a. Nuo „Žemaičio“ skulp­tū­ros, kiek pa­ė­ję ta­ke­liu, ra­si­te pa­min­klą, by­lo­jan­tį apie Klai­pė­dos kraš­to pri­jun­gi­mą prie Lie­tu­vos (1928 m., ar­chit. K. Rameika). Klai­pė­dos kraš­tas – maž­daug 140 km il­gio ir 15–25 km plo­čio ruo­žas nuo Sma­li­nin­kų, pa­lei Ne­mu­ną, iki Ne­mir­se­tos, už Klai­pė­dos, Pa­lan­gos link. Nuo se­nų lai­kų čia gy­ven­ta lie­tu­vių, ta­čiau XIII a. Klai­pė­dos kraš­tą už­gro­bė Kry­žiuo­čių or­di­nas. Po Žal­gi­rio mū­šio 1411 m. Torunės tai­kos su­tar­ti­mi or­di­nas grą­ži­no Lie­tu­vai Že­mai­ti­ją, bet pa­si­li­ko Klai­pė­dos kraš­tą. Vo­kie­čių feodalų vieš­pa­ta­vi­mą čia įtvir­ti­no 1422 m. Mel­no tai­kos su­tar­tis. Be­veik 500 me­tų sve­tim­tau­čiai fe­o­da­lai ir dva­ri­nin­kai šei­mi­nin­ka­vo šio­se že­mė­se, sten­gė­si su­vo­kie­tin­ti kraš­to gy­ven­to­jus lie­tu­vi­nin­kus. 1919 m. Klai­pė­dos kraš­tas at­skir­tas nuo Vo­kie­ti­jos. Tai Vo­kie­ti­jos pra­lai­mė­ji­mo Pir­ma­ja­me pa­sau­li­nia­me ka­re rezul­ta­tas. Ta­čiau Lie­tu­va tais me­tais Klai­pė­dos kraš­to ne­ga­vo, nes ji dar ne­bu­vo Va­ka­rų vals­ty­bių pripažin­ta de jure. Klai­pė­dos kraš­tas per­duo­tas ad­mi­nist­ruo­ti di­džio­sioms vals­ty­bėms. 1920 m. va­sa­rio 12 d. iš Klai­pė­dos pa­si­trau­kė vo­kie­čių ka­riuo­me­nė, o ki­tą die­ną mies­tą už­ėmė pran­cū­zai, va­do­vau­ja­mi generolo Do­mi­nin­ko Odry. Pran­cū­zų po­li­ti­ka Klai­pė­dos kraš­te bu­vo ne­pa­lan­ki lie­tu­viams. Tarp­tau­ti­niu mas­tu jie ren­gė dir­vą Klai­pė­do­je įsi­ga­lė­ti len­kams. Ta­čiau to ne­pa­gei­da­vo nei So­vie­tų Ru­si­ja, nei An­gli­ja. To­dėl bren­do Klai­pė­dos per­da­vi­mas Lie­tu­vai. Šį pro­ce­są pa­grei­ti­no lie­tu­vių su­ki­li­mas.
1923 m. sausio 9 d. Ši­lu­tė­je Ma­žo­sios Lie­tu­vos gel­bė­ji­mo ko­mi­te­tas sa­vo ma­ni­fes­tu pa­skel­bė iman­tis val­džią. Tą pa­čią die­ną į Klai­pė­dos kraš­tą įžen­gė Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ka­riuo­me­nė ir sau­sio 15 d. už­ėmė uos­ta­mies­tį. Sau­sio 19 d. Ši­lu­tė­je įvy­kęs Ko­mi­te­to sky­rių at­sto­vų sei­mas pa­skel­bė Klai­pė­dos kraš­to prijungi­mą prie Lie­tu­vos. Šiems įvy­kiams ir skir­tas pa­min­klas, mat ne­to­lie­se ėjo Lie­tu­vos ir buv. Klai­pė­dos kraš­tosie­na.
Ta­čiau ne­il­gai se­no­ji lie­tu­vi­nin­kų že­mė pri­klau­sė Lie­tu­vai. Vo­kie­ti­jo­je val­džią pa­ė­mus Hit­le­riui, Klaipė­dos kraš­te pra­dė­jo veik­ti na­cių par­ti­jos, ku­rios sie­kė pri­jun­gi­mo prie Vo­kie­ti­jos. Tai įvy­ko 1939 m. kovo 22 d.. Po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro se­no­sios lie­tu­vių že­mės vėl pri­jung­tos prie Lie­tu­vos.

SVEN­CE­LĖ (Klaipėdos r.) – kai­mas prie Kur­šių ma­rių, ša­lia to pa­ties pa­va­di­ni­mo pel­kės, ku­rios plo­tas apie 1300 ha. Gam­tos pa­min­klas – apie 1,6 m sker­smens ąžuo­las.

 

VA­NA­GAI – li­te­ra­tū­ros kla­si­kės Ie­vos Si­mo­nai­ty­tės (1897–1978) gim­ta­sis kai­mas. Jos mo­ti­na samdinė, vy­ro pa­lik­ta Ie­vai dar ne­gi­mus, ver­tė­si sun­kiai, duo­ną ir pa­sto­gę pel­ny­da­ma at­si­tik­ti­niu dar­bu. Todėl nė­ra gim­to­jo ra­šy­to­jos na­mo. Me­na­mą jo vie­tą žy­mi pa­min­klas (tautodail. Vy­tau­tas Ma­jo­ras). Penkerių me­tų Ie­va su­sir­go kau­lų tu­ber­ku­lio­ze. Luo­šu­mas for­ma­vo už­da­rą vai­ko cha­rak­te­rį. Mo­ti­nos padeda­ma ji pra­mo­ko skai­ty­ti lie­tu­viš­kai ir vo­kiš­kai (tuo me­tu Va­na­gai – kai­ze­ri­nės Vo­kie­ti­jos lie­tu­viš­kas pa­kraš­tys). Penkioli­kos me­tų iš­va­žia­vo gy­dy­tis į Angerburgą (dab. Len­ki­ja). Grį­žo na­mo kiek su­stip­rė­ju­si ir ėmė pel­ny­tis duo­ną siu­vė­jos ama­tu, ke­liau­da­ma po apy­lin­kes ir kai­mus. I. Si­mo­nai­ty­tė ge­rai pa­ži­no Mažosios Lie­tu­vos kai­mo bui­tį ir tai pra­ver­tė ku­riant. Pir­mą reikš­min­ges­nį ap­sa­ky­mą Ie­va pa­ra­šė dar Vanaguo­se ar ku­ria­me apy­lin­kės kai­me, ati­trū­kusi nuo siu­vi­nių. Tai „Bertė Mertinienė“. Tuo pa­čiu lai­ku su­kur­tas ir pir­ma­sis ei­lė­raš­tis, pa­dik­tuo­tas pra­si­dė­ju­sio Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro bai­su­mų, – „Ak, ka­ras, karas iš­gąs­tin­gas!“ 1914 m. jį iš­spaus­di­no „Til­žės ke­lei­vis“. 1921 m. I. Si­mo­nai­ty­tė iš Va­na­gų iš­si­kė­lė į Klai­pė­dą. Ro­ma­ne „Aukštujų Šimonių likimas“ – vie­nos gi­mi­nės dvie­jų šimt­me­čių is­to­ri­jo­je – ra­šy­to­ja pa­vaiz­da­vo gim­tą­jį kai­mą, jo žmo­nių bui­tį ir vo­kie­ti­ni­mo pa­da­ri­nius.

Vei­kia 1908–1909 m. pa­sta­ty­ta mū­ri­nė Prū­si­jos go­ti­kos for­mų evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų baž­ny­čia, o šalia – et­no­gra­fi­nės ka­pi­nės, ku­rios lan­ky­to­ją pa­si­tin­ka lem­tin­gos pra­smės žo­džiais: „Kas tu esi – ir aš bu­vau. Kas aš esu – ir tu bū­si“. Čia pa­lai­do­ti šio kraš­to lie­tu­viškos spau­dos dar­buo­to­jai – ku­ni­gas Kris­tu­pas Lo­kys, vi­suo­me­nės vei­kė­jas Jur­gis Ar­na­šius, I. Si­mo­nai­ty­tės ge­ra­da­ris ku­ni­gas Jur­gis Bleivesas.

 

VEI­VIR­ŽĖ­NAI – gy­ven­vie­tė prie Veiviržo upės. Mies­te­lio cen­tras – bu­vu­si se­no­ji tur­gaus aikš­tė, pavers­ta ža­liuo­jan­čiu skve­ru, ku­ris va­sa­rą rai­bu­liuo­ja spal­vin­gais gė­ly­nais.
Pi­lia­kal­nis kai­ria­ja­me Veiviržo kran­te by­lo­ja, kad žmo­nių šio­se vie­to­se gy­ven­ta jau III–IV a. Istoriniuo­se šal­ti­niuo­se Veiviržėnai mi­ni­mi nuo XIII a. 1751 m. Au­gus­tas III mies­te­liui su­tei­kė pri­vi­le­gi­ją reng­ti sa­vai­ti­nius tur­gus (kiek­vie­ną pir­ma­die­nį ir tris me­ti­nius pre­ky­me­čius). 1792 m. mies­te­lis ga­vo Magde­bur­go tei­ses. Se­nie­ji Veiviržėnai su­de­gė per 1937 m. gais­rą. Iš­li­ko tik ke­lios et­no­gra­fi­nės so­dy­bos.


Šv. apaš­ta­lo Evan­ge­li­sto Ma­to baž­ny­tė­lė sta­ty­ta 1769 m. Mins­ko vai­va­dos Alek­san­dro Ma­sals­kio lėšo­mis per­sta­ty­ta 1882 ir 1930 m. Vy­rau­ja liau­diško­jo ba­ro­ko bruožai, vi­du­je yra 7 ba­ro­ki­niai al­to­riai. 
Re­konst­ruo­tas Lais­vės pa­min­klas (aut. K. Rameika, 1932 m.).
Pa­sta­ty­tas pa­min­klas sta­li­niz­mo lai­ko­tar­pio trem­ti­nių at­mi­ni­mui (aut. J. Verbauskas).
Iš Veiviržėnų pa­ra­pi­jos Aisėnų kai­mo ki­lęs vys­ku­pas Gas­pa­ras Fe­li­ci­jo­nas Cir­tau­tas (1841–1913). Gi­mė gau­sio­je, de­šimties vai­kų šei­mo­je. Mo­kė­si Že­mai­čių ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je Var­niuo­se, Pe­ter­bur­go katali­kų dva­si­nė­je aka­de­mi­jo­je, vė­liau pro­fe­so­ria­vo to­je aka­de­mi­jo­je, nuo 1888 m. – Že­mai­čių ku­ni­gų semi­na­ri­jos Kaune rek­to­rius, 1897 m. įšven­tin­tas į vys­ku­pus. Gy­ve­no su­dė­tin­gu lai­ku, kai mū­sų kraš­to kata­li­kų baž­ny­čio­se bu­vo įsi­ga­lė­ju­si len­kų kal­ba. Vys­ku­pas G. F. Cir­tau­tas buvo prolenkiškų pažiūrų, nors pripažino lietuvių tautinį judėjimą, pa­si­sa­kė prieš lie­tu­viams pri­mes­tą len­kų kal­bą, ku­ni­gams kal­bė­jo: „Die­vas no­ri, kad že­mė­je bū­tų daug kal­bų ir vie­na ki­tos ne­skriaus­tų. Te­gul kiek­vie­nas mel­džia­si, ko­kia sau no­ri kal­ba“. Pa­lai­do­tas Kau­no ar­ki­ka­ted­ro­je, ša­lia vys­ku­po Mo­tie­jaus Va­lan­čiaus, ku­rio dar­bų tę­sė­jas bu­vo. Tė­viš­kė­je 1991 m. pa­sta­ty­tas at­mi­ni­mo kry­žius.
Vienas gražiausių medinės architektūros paveldo ansamblių – Padagų (2012 m. Anapilin iškeliavusios Eugenijos Padagienės, sulaukusios 104 metų, kalbininko Juozo Ūselio sesers) sodyba. 

 

Pašlūžmių kaime gimė tarpukario Lietuvos Vyriausybės susisiekimo ministras Juozas Stanišauskas (1892–1943). Mirė Sibiro tremtyje.

VĖŽAIČIAI – gyvenvietė prie senojo Žemaičių plento. Per kaimą teka Skinija (Minijos intakas). Čia pat Ąžuolijos miškas.
Vėžaičių dvaras minimas nuo 1567 m. Vienas pirmųjų dvaro savininkas Temrukas Šimkevičius gavo Vėžaičius kaip karaliaus dovaną – „už narsumą“. Šimkevičių giminei išmirus, 1755 m. dvaras atiteko Volmeriams, kurie Vėžaičius valdė apie 160 metų. Išliko XIX a. antrojoje pusėje–XX a. pr. dvaro pastatų. Išsiskiria neogotikos bruožų turinčios arklidės, kurių laiptuotą frontoną vainikuoja grakštus bokštelis. Panašaus stiliaus koplytėlė, pastatyta Edvardo Volmerio atminimui. Prie Skinijos upės – dvaro parkas. 
Grafas Kazimieras Volmeris, Gardino pilininkas, 1784 m. pastatė medinę Šv. Kazimiero Išpažinėjo bažnyčią, o jo sūnus Leonardas įtaisė altorius, varpus.
Netoli Vėžaičių esantis Pažvelsio kaimas – poeto ir dramaturgo Butkų Juzės (1893–1947) gimtinė, pažymėta stogastulpiu (tautod. A. Zuzevičius).

2014 m. restauruota Vėžaičių dvaro koplytėlė. 

 

 

Paskutinis atnaujinimas: 2019-06-13 10:41:19
Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
29303101020304
05060708091011
12131415161718
19202122232425
26272829300102